Su Tatjana ir Sandra pirmiausiai susipažinome kai šios moterys rinko pagalbą mamai iš Varėnos, tada keletą dukros išaugtų striukelių nuvežėme, kad būtų perduotos, tačiau neilgai truks teko kreiptis pagalbos ir patiems (nebūčiau nė pagalvojus, kad reikės).
Vyras tada liko tik su 0,25 etato, teko persikraustyti iš dviejų kambarių nuomojamo būto į kur kas mažesnį ( nuomojamės iš vyro darbovietės), tuo metu dar vyras dirbo ir papildomai, nepaisant neįgalumo, tačiau gaunamo pajamų tikrai nepakako oriai gyventi, aš tuo metu irgi dar nedirbau, tiksliau buvau besibaigiančiose VPA ir turėjau neužilgo grįžti į darbą.
Būdavo momentų, kad ir šaldytuvas būdavo tuščias ir tokių momentų, kad matai, jog kaip tyčia abiejų vaikų rūbai pasidarė per maži, tad matant, kad nebepatempsim šios situacijos kreipėmės pagalbos į “Žmonės Žmonėms”. Buvo kiek neramu, sukosi visokios mintys, kad ,o gal nepadės, gal nereikia…
Tačiau sureaguota buvo žaibiškai ir pagalba nebuvo vienkartinė, padėta buvo tiek apranga, tiek avalyne, tiek maisto produktais. Vaikai būdavo palepinami skanėstais, dovanėlėmis ir būdavo labai patenkinti ir džiaugdavosi kiekvienu siuntinuku ir net ašaros nuriedėdavo, kai paklausdavo ar tikrai tas daiktas čia jiems.
Tačiau svarbiausia ne daiktai, kurie buvo reikalingi, ir tai buvo tikrai didelė pagalba mums ( pvz. lėkštes naudojam lyg šiol ir visad prisimenu, jog tai “Žmonės Žmonėms” ir visos bendruomenės dovana mums, bet dėmesys ir palaikymas, žmogiško ryšio palaikymas, kai jautiesi, kad nesi vienas su savo sunkumais, kad iš tavęs nepasišaipys, o padės išspręsti problemą patarimu, palaikymu ar plano sudarymu kaip su sunkumais kovoti.
Visa pažintis mūsų prasidėjo 2020 metais, ir nepatikėsit, bet ryšys, dėmesys ir bendravimas, kad ir minimaliai, tačiau išliko iki šiol, džiaugiuosi, kad drąsiai galiu sakyti, kad pažįstu šias NUOSTABIAS moteris ir, kad likimas mus suvedė (rašau ir net ašarėles rieda, bet gal labiau džiugesio, o ne liūdesio).
Šiuo momentu bandom renovuoti/restauruoti/sutvarkyti (nežinau koks žodis čia būtų tinkamas vartoti), seną sodybą, kurią įsigijome prieš kelis metus ir nuoširdžiai tikiu ,kad Tatjanos ir Sandros indėlio čia tikrai nemažai būta, kad be jų nežinia ar būtume pasiekę to ir išsikapstę iš duobės, kurioje buvome.
Koučingo sesija su Tatjana padėjo suprasti, kad reikia vertinti save, kad visi mes nusipelnome gero gyvenimo ir tik tikėdami tuo, jį pasieksime.