„Žmonės Žmonėms“ organizacija sprendžia giluminę socialinę atskirtį ir emocinio saugumo stoką vaikų globos namuose. Šiuo metu esame emocinė atrama 67 vaikams.
Dirbame su tais vaikais ir paaugliais, kurie “liko”. Kilus rizikai dėl nesaugios ar netinkamos aplinkos, kurioje auga nepilnametis, jo globą stengiamasi perleisti Mamos arba Tėčio artimiausioms giminėms – seneliams, dėdėms, tetoms. Mūsų komanda kasdien dirba su tais, kurių “nenori” niekas.
Vaikai augantys globos įstaigose jaučia emocinio ryšio trūkumą, sumažėjusį pasitikėjimą savimi, nepakankamą asmeninį dėmesį, neįgyvendintą priklausymo bendruomenei jausmą bei nuolatinį neužtikrintumą dėl savo vertės.
Nuolatinio dėmesio dėka – gimtadienius, asmeninius susitikimus, palydėjimą į suaugusiųjų pasaulį, edukacijas ir išvykas, šiltus pokalbius bei ritualus, mūsų organizacija padeda kurti vidinį vaikų saugumą, kuris yra pagrindas.
Mūsų tikslas – padėti vaikui ir paaugliui pasitikėti savimi bei išmokti kurti santykius. Mes tiesiame kelią sveikam emociniam augimui ir ateities galimybių atpažinimui.
Kitaip tariant – „Žmonės Žmonėms“ auga kartu su vaikais tiek emociškai, tiek fiziškai.
Kokią tylą girdime kasdien?
Paaugliai iš globos namų nekalba – ne todėl, kad neturi ką pasakyti, jie tiesiog niekada nebuvo išgirsti namuose.
Globos įstaigose gyvenantys paaugliai nešiojasi širdyje sunkumus, kurių dažnai niekas nepastebi. Jie tylūs ne todėl, kad ramūs ar „geri“, o todėl, kad jų vidus šaukia – bet niekas negirdi.
Kasdien jie patiria nepritapimo jausmą, globos įstaigų vaikai dažnai jaučiasi „ne savo vietoje“. Mokykloje jis – „tas iš globos namų“. Draugų rate – jam gėda pasakyti, kur gyvena.
Gatvėje – jis saugosi, kad neišsiduotų.
„Aš turiu draugų, bet niekas nežino, kur aš gyvenu, aš negaliu jų pasikviesti.“– Mykolas 15m.
Jie jaučia emocinę izoliaciją, nors šalia savęs turi nuostabių socialinių darbuotojų, auklėtojų, kartais net psichologą, bet neturi SAVO žmogaus.
To vieno, kuris atsisėstų ir paklaustų ne „kaip sekėsi mokykloje?“, o:
„Kas tave šį rytą skaudino?“
„Kas tave motyvuoja gyvenimui?
Savęs žalojimas
Statistika rodo – vis dažniau vaikai ir paaugliai griebiasi savęs žalojimo. Tai jų būdas „išleisti skausmą“, kai nėra kam jo parodyti. Dažnai susiduriame su pjautinėmis žaizdomis ant rankų, kojų, krūtinės.
Rizikingas elgesys viešumoje – važinėjimas be šalmo, muštynės ir kitas destruktyvus elgesys „Kai skauda kūną – bent jau žinau, kad aš dar jaučiu.“
Veronika 16 m.
Maištas – tai jų tylos kaukės pasekmė.
Paaugliai, kurie vagia, meluoja, ignoruoja visuomenės taisykles ir normas ar atstumia suaugusį, iš tiesų šaukia:
„Ar manęs tikrai niekam nereikia?“
Jų pyktis – tai neviltis.
Jų agresija – tai užspaustas liūdesys.
Jų „man viskas dzin“ – tai apsauga nuo dar vieno atstūmimo ir neleidimas sau jausti.
Todėl kasdien, mūsų komanda dirba tam, kad nutraukti tą vaikų tylą, bei prakalbinti jaunuolių širdis. Kasdien ieškome individualių būdų ir metodų, padėsiančių jiems atsiverti ir pamatyti savo vertingumą, vien už tai, kad jie YRA ČIA.