„Žmonės Žmonėms“ organizuojami vakarai – tai daugiau nei pramoga. Tai tikro buvimo, įkvėpimo ir emocinio ryšio laikas, kuris augina vaikų pasitikėjimą savimi ir pasauliu.
Šįkart į mūsų penktadienio vakarą atvyko ypatingas svečias – pasaulinio lygio Lietuvos kovotojas Sergejus „Kuvalda“ Maslobojevas. Ir tai buvo ne tik susitikimas su įžymybe. Tai buvo susitikimas su žmogumi, kuris mato, girdi ir rūpinasi.
Vaiko akys nemeluoja
Kai Sergejus žengė pro duris, pirmieji jį pasitiko vaikų žvilgsniai – spindintys, smalsūs, kupini žavesio. Jų akys sakė viską: „Ar tikrai jis čia dėl mūsų? Ar tikrai mums skirs dėmesio?“
Ir kai jis tai padarė – kai kalbėjosi, juokėsi, atsakinėjo į klausimus – vaikų veidai atsivėrė. Akys pradėjo ne tik spindėti, bet ir pasitikėti.
Jie sėdėjo tiesiai, šiek tiek įsitempę, bet kupini laukimo. Kai kurie netramdė šypsenos, kiti iš nuostabos net pamiršo mirksėti. Kūno kalba kalbėjo garsiau nei žodžiai – jie buvo visiškai čia, šioje akimirkoje, su tuo, kuris jiems davė tai, ko jie dažnai stokoja – dėmesio.
Tikras ryšys augina vidinį saugumą
Sergejus dalijosi savo istorija – apie iššūkius, klaidas, valią siekti tikslo. Jo pasakojimas nebuvo moralas – tai buvo gyvas pavyzdys, kad galima klysti, bet svarbiausia – keltis ir eiti pirmyn.
Tokie pasakojimai vaikams tampa viltimi. Jie mato, kad sėkmė – ne tik talentas ar laimė. Tai pasirinkimai, atkaklumas, draugų ratas, kasdieniai sprendimai. Vaikai įsiklauso ne tik ausimis, bet ir širdimis – nes kai jauti ryšį, kiekvienas žodis tampa prasmingas.
Svarbiausia – būti kartu
Vakaro metu vyko sparingai, daug juoko, nuoširdžių pokalbių. Skanaudami picas, vaikai kalbėjosi su Sergejumi, darėsi daug bendrų nuotraukų, džiaugėsi autografais. Bet svarbiausia, ką jie patyrė – buvimą. Tikrą, nesuvaidintą.
Empatijos pamoka – apie vienišus senelius
Vakaro metu kalbėjomės ir apie tuos, kurių dažnai nepastebime – apie vienišus senelius globos įstaigose. Kalbėjome apie vienatvę, apie paliktus žmones, apie tai, ką reiškia juos lankyti.
Vaikai klausėsi susimąstę, kalbėjo apie savo jausmus. Ir tada – iš jų pačių kilo troškimas veikti: „Kada važiuosim pas juos?“ „Galime pagaminti dovanų?“
Toks aktyvus įsitraukimas parodė: empatija vaikų viduje gyva. Ji tik laukia terpės, kurioje galėtų žydėti.
Po keletos dienų aplanėme vienišus senolius. Prieš atvykimą kartu su Sergėjumi Maslabojevu nuvykome apsipirkti. Kiek šurmulio ir gyvų emocijų buvo, kuomet vaikai rinko ką pirkti senoliams, kartu tarėsi “kaip manote, ar su savo dantimis senoliai galės įkasti obuolį?”,, – Ne, geriau imkime persikų, jie minkšesni, nepamirškite šokolado ir zefyrų”. – pasakė Aistė.
Aplankius senolius vaikai tarsi ištirpo laike. Užeidami į jų kambarius iš pradžių nerimavo, tačiau vėliau įsijautę klausėsi pasakojimų apie jaunystę, darbus, sunkumus ir pirmąsias meiles. Ne vienas senolis gavęs dovaną ir ypač apsikabinimą pravirko. Sunku suskaičiuoti kiek praleidome valandų kartu, tačiau išeidami pažadėjome grįžti.
Šių vaikų nelanko seneliai, o šių senolių nelanko anūkai. Todėl projektas “kartu per laiką sušildo ne vieną vienišą širdį”.
Ką tokie vakarai duoda vaikui?
Tikro dėmesio patirtį, įkvėpimą iš tikrą pavyzdį. Saugaus ryšio patirtį, kuri stiprina vidinį pagrindą bei erdvę būti savimi, būti priimtam ir įvertintam.
Ką tai duoda mums visiems?
Galimybę prisiliesti prie pokyčio.
Kurti šviesesnę visuomenę nuo pačių pagrindų – nuo vaiko širdies.
Primena, kad geri darbai keičia pasaulį – žingsnis po žingsnio, žmogus po žmogaus.
„Žmonės Žmonėms“ – mūsų darbas – auginti vaikų vidinį saugumą, kuris tampa pagrindu jų pasitikėjimui savimi ir aplinkiniais.
Šiluma kuria pasitikėjimą. Ryšys gydo. Buvimas keičia.